Savanorystės metu – net jei ji labai trumpa, tikėtina, jog pažinsite organizaciją iš vidaus, sužinosite daugiau apie bendruomenę ir konkrečius asmenis. Dažnai po savanorystės patirčių norisi dalintis įspūdžiais su kitais, atkreipiame dėmesį, jo labai svarbu laikytis savanorystės etikos:
– natūralu jausti pranašumą prieš mažiau prisitaikiusius šiame pasaulyje žmones, tačiau svarbu siekti priimti kitą su pagarba ir palaikyti kito žmogaus orumą, nepaisant to, kokioje situacijoje duotuoju momentu šis asmuo yra. Savanorystėje kiekvienas esame su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Siekis yra vieni kitus įgalinti, suteikti savarankiškumo, vertingos patirties ir patirti save ir kitą pagarbiame santykyje.
– laikytis konfidencialumo principo – neatskleisti žinių ar istorijų apie socialiai pažeidžiamus asmenis, kad nebūtų identifikuoti. Kartais ir patys žmonės atskleidžia nepamatuotai daug ir nepamatuotai greitai, saugokime jų pasitikėjimą kitais.
– dalinantis patirtimi laikytis pagarbios leksikos, neklijuojant etikečių: vietoje “invalidai”, sakome “negalią turintys žmonės”, vietoj “pacanai” ar “nemotyvuotas jaunimas”, sakome jaunuoliai, kiekvienas žmogus yra motyvuotas, tik ne tam, ko mes tikimės. Vietoj “benamiai” – benamystę išgyvenantys žmonės. Atpasakodami situaciją visuomet įvertinkime iš kito žmogaus perspektyvos.
Žodžiais kuriame realybę ir formuojame kitų žmonių požiūrį, tad labai svarbu jautriai apgalvoti savo veiksmus.