Interviu su tarptautinių savanorių koordinatore Domante Greifenbergeryte. Kalbino Vakarė Saulėnaitė, Programa „Social Breeze“
Kaip pasikeitė savanorystės galimybės karantino metu? Ar atsirado didesnis savanorių poreikis, o gal verčiau priešingai? Kuriose srityse savanorių poreikis sumažėjo, padidėjo, išliko toks pats?
Savanorių poreikis tikrai nesumažėjo. Tam tikrose srityse – gydymo įstaigose, senelių globos namuose kaip tik išaugo. Galbūt verta kalbėti apie dėl karantino pasikeitusias savanorystės formas. Šiuo metu labai svarbu, kad savanoriai kuo operatyviau galėtų pradėti veiklą, taip pat didelis dėmesys skiriamas savanorių apmokymui netgi ir trumpalaikėje savanorystėje. Tam tikros veiklos nukeliavo į nuotolį. Tačiau išties vertinga, kad leidžiamas kontaktinis darbas su labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis.
Mūsų organizacija koordinuoja ne tik vietinius, bet ir tarptautinius savanorius. Dažnai tenka atsakyti į klausimą, ar savanoriai iš kitų šalių noriai renkasi savanorystę Lietuvoje karantino metu. Iš tikrųjų, didelio pokyčio kiekybėje nejaučiame – jaunuoliai taip pat noriai renkasi tarptautinę savanorystę. Visgi, labai svarbu juos iš anksto informuoti apie karantino ribojimus, saviizoliacijos sąlygas ir tikimybę, kad jų savanorystė bus vykdoma iš namų.
Kai kurios organizacijos veikia tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu būdu. Kokio pobūdžio organizacijos taip veikia?
Pagal vyriausybės nutarimą, kontaktiniu būdu veikia organizacijos, dirbančios su labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis – specialiųjų poreikių vaikais ir jaunuoliais, taip pat socialinius ir kitus sunkumus patiriančiais vaikais ir jaunuoliais, globos įstaigų gyventojais. Šioms organizacijoms būdinga ir mišri savanorystė – savanoriai namuose rengia užduotis, ruošiasi susitikimams, tuo tarpu kontaktinis darbas orientuotas į „rankinę“ pagalbą ir santykį su tiksline grupe. Nereikėtų pamiršti ir gyvūnų prieglaudų, kuriose nuotoliniu būdu nepavyktų užtikrinti gyvūnų gerovės. Tuo tarpu kitos – neformalūs vaikų ir jaunimo klubai ar kultūrinės organizacijos vykdo nuotolinę veiklą.
Ar organizacijos, galinčios veikti tik nuotoliniu būdu, lengvai prisitaikė prie pasikeitusios savanorystės principo?
Iš tikrųjų pradžia visiems buvo sunki, buvo labai daug neaiškumo, norėjosi atsakymų „čia ir dabar“ į visiems naują situaciją. Galbūt buvo netgi pasipriešinimo nuotoliui, nes jis nėra mums „normali“ būsena. Tačiau mūsų organizacijos laikysena yra reaguoti „čia ir dabar“, todėl Socialinis veiksmas, kaip koordinuojanti organizacija, paruošė leidinius, orientuotus į darbą su savanoriais pandemijos metu. Juose sudėjome ir tyrimais grindžiamą medžiagą, ir patarimus, kaip geriau organizuoti savanorišką veiklą karantino sąlygomis, taip pat dėmesį atkreipėme į savanorių bei darbuotojų emocinę būseną. Ruošėme ir apmokėme jaunimo darbuotojus, dirbančius su savanoriais, ieškojome naujų galimybių nuotolinėms veikloms. Atsukome savo dėmesį į skaitmeninius gebėjimus, atsirado daugiau laiko dažnesniems susitikimams, visi buvome priversti ieškoti kūrybiškų sprendimų – kartu su savanoriais kurti vaizdo įrašus, pasitelkėme skaitmeninius ženkliukus neformalaus mokymosi įprasminimui. Dabar, bendradarbiaudami su priimančiomis savanorius organizacijomis ir taip pat patys organizuodami nuotolinį darbą su savanoriais, galime pasakyti, kad šis iššūkis atnešė ne vien tik praradimų, bet taip pat ir atradimų.
Kaip pasikeitė turinčių patirties savanorių motyvacija savanoriauti?
Panašu, kad turintys patirties savanoriai ir toliau mato prasmę savanoriškoje veikloje. Išties didelė tikimybė, kad savanorystę išbandę asmenys ir toliau įsitrauks į šią veiklą, nes juose užsimezgė arba jau įsitvirtinęs pilietiškumas. Ypatingai galime pastebėti tai krizės akivaizdoje – ar tai būtų kova su virusu, ar parama kaimyninėms šalims. Turime organizacijoje labai gražų pavyzdį – pagal Europos Solidarumo Korpuso mobilumo programą pas mus atvykęs 19 metų savanoris iš Vokietijos. Savo šalyje jis aktyviai savanoriavo organizacijose, siekiančiose atkreipti dėmesį į klimato kaitą. Į Lietuvą jis atvyko prisidėti prie neformalaus švietimo vienoje iš Vilniaus mokyklų. Kadangi šiuo metu jis vykdo veiklas nuotoliniu būdu, savanoris taip pat nusprendė prisidėti prie vienos iš Lietuvos NVO, bendradarbiaujančių su Baltarusijos opozicija – jis padeda versti naujienas į vokiečių kalbą, kad jos būtų pasiekiamos didesnei auditorijai. Manome, kad tokie jauni žmonės yra tikras įkvėpimas ir motyvacija prisidėti prie savanoriškos veiklos.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria tiek organizacijos, tiek savanoriai šiuo metu?
Iš tikrųjų yra nemažai kampų, mąstant apie iššūkius. Iš esmės tarp visų mūsų yra nemažai susierzinimo ir įtampos šiuo metu, pavojaus ženklų dėl emocinės sveikatos. Todėl labai didelį dėmesį svarbu skirti emocinei būsenai (tiek ir darbuotojų, tiek ir savanorių) – skatiname dažnesnes refleksijas, kalbame apie psichologinės pagalbos galimybes.
Tos organizacijos ir savanoriai, kurie veikia kontaktiniu būdu susiduria su saugumo klausimu – kaip užtikrinti saugumą tiek ir tikslinei grupei, darbuotojams, savanoriams. Tame atsiranda nemažai įtampos – kažkas ne taip dėvi kaukę, kažkas jaučiasi nesaugus ir t.t. Taip pat pastebėjome, kad itin opus vakcinacijos klausimas. Daug pasimetimo ir neaiškumo. Gauname atsakymus, kad savanoriai nėra prioritetinė grupė vakcinuojant, tačiau jie taip pat eina į organizacijas kiekvieną dieną ir ten praleidžia 4-6 valandas. Todėl išties keista, kad jie nėra traktuojami lygiai kaip ir darbuotojai vakcinacijos procese.
Organizacijos ir savanoriai veikiantys tik nuotoliniu būdu susiduria su vienišumu, izoliacija. Vyksta prasmės paieškos nuotolinėje savanorystėje, galbūt ją išties sunkiau apčiuopti, leidžiant laiką tik su kompiuteriu. Kyla natūralūs klausimai, ar mano indėlis svarbus, ar tai, ką darau yra reikalinga.
Kaip sprendžiamos iškilusios problemos savanoriaujant šiuo laikotarpiu? Galbūt ko nors trūksta problemų išsprendimui, pavyzdžiui resursų?
Šioje situacijoje labai svarbūs bendri nutarimai, bendradarbiavimas. Ypatingai išryškėjo poreikis nevyriausybinių organizacijų ir institucijų susitarimams. Organizacijos dirba su savanoriais tiesiogiai, todėl jos geriausiai supranta poreikius, galimybes ir sunkumus, susijusius su šiuo laikotarpiu. Norėtųsi didesnio pasitikėjimo, palaikymo ir aiškesnių atsakymų tam tikrais klausimais. Visgi, galime padėkoti, kad bendras dėmesys yra skiriamas emocinei sveikatai – išaugo nemokamų pagalbos linijų pajėgumai, leidžiamas kontaktas su psichologu ar psichoterapeutu. Savanoris nėra tik įrankis tam tikriems neatlygintiniems darbams atlikti. Todėl susidūrus su krize, reikėtų nepamiršti, kad suteikiantiems pagalbą taip pat reikalinga parama.
Taip pat pastebime, jog nors esame izoliacijoje poreikis prisidėti prie visuomenei reikalingų darbų yra labai gyvas, pradeda populiarėti įgūdžiais grįsta nuotolinė savanorystė. Neretai nevyriausybinės organizacijos negali užtikrinti nuolatinių sepcializuotų paslaugų, kurios nėra pirminiai organizacijos poreikiai, tačiau labai svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje. Tai ir grafinio dizaino paslaugos, teisinės konsultacijos, tekstų kūrėjų, programuotojų pagalba ar konsultacijos. Atliepiant šiuos poreikius kaip tik kuriame skaitmeninį įrankį savanorių platformą, skirtą susieti įmonių kolektyvus su nevyriausybinėmis organizacijomis.