Tyrimas: savanorystė Lietuvoje išlieka aktyvi, tačiau įsitraukti trukdo laiko stoka ir įsipareigojimo baimė
„Sava Platforma“, savanorystės kultūrą Lietuvoje skatinanti organizacija, inicijavo tyrimą, kurį atliko „Sprinter Research“. Naujausias Lietuvos gyventojų tyrimas rodo, kad savanorystė daugeliui jau pažįstama: 35% respondentų nurodo turintys savanoriškos veiklos patirties, iš jų 12% savanoriavo per pastaruosius 12 mėnesių, o 23% turi patirties. Tuo pačiu matyti ir augimo potencialas: 26% gyventojų dar neturi patirties, bet norėtų ją įgyti, o 33% teigia savanoriauti neketinantys. Tyrimas atliktas 2025 m. rugsėjį, apklausiant 1009 respondentus visoje Lietuvoje, taikant CATI/CAWI metodą.
Lietuviai savanoriauja periodiškai, renkasi pagalbą senjorams, gyvūnams ir vaikams, o labiausiai motyvuoja noras padėti
Savanorystė daugeliui tampa ne kasdieniu, o periodiniu įsitraukimu: dažniausiai savanoriaujama kartą per metus (39%) arba kelis kartus per metus, dažniausiai mažiau nei valandą per mėnesį arba iki 4 valandų per mėnesį. Lietuviai linkę rinktis veiklas, kurias galima derinti prie įprasto ritmo. Dažniausiai įvardijamos savanorystės sritys siejasi su tiesiogine pagalba: senjorams (32%), gyvūnams (30%), pagalba vaikams (25%).
Svarbiausias savanorystės motyvas išlieka noras padėti kitiems – tai nurodo 61% savanorystės patirties turinčių respondentų. Taip pat ryškūs bendruomeniškumo ir prasmės aspektai: 40% savanoriauja, nes nori būti naudingi vietos bendruomenei, o 39% įvardija asmeninės prasmės patyrimą.
Savanorystė siejama ir su teigiamais vidiniais pokyčiais. Respondentai dažniausiai teigia, kad po savanorystės geriau supranta visuomenės problemas ir jaučia, jog sustiprėjo jų vertybės. Kitaip tariant, savanorystė kuria ne tik išorinį poveikį, bet ir asmeninį augimą, didesnį jautrumą aplinkai bei prasmingumo jausmą.
Kodėl dalis žmonių nesavanoriauja ?
Tyrimas aiškiai parodo, kad pagrindinis barjeras nesavanoriaujantiems yra laikas: 46% neturinčių savanorystės patirties nurodo laiko stoką kaip pagrindinę priežastį. Tačiau kliūtys nėra vien praktinės – svarbi ir emocinė pusė: dalis žmonių mini sveikatos ribojimus, nežinojimą, kur ir kaip prisidėti, nedrąsą bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, taip pat baimę prisiimti įsipareigojimą ar atsakomybę.
„Dažnai žmonės bijo ne pačios veiklos, o įsipareigojimo – nuogąstauja, kad negalės dalyvauti nuolat ir nuvils kitus“, – sako savanorystės projektuose dirbanti Edita Koliataitė. Pasak jos, pirmasis žingsnis dažnai prasideda nuo aiškaus, neįpareigojančio kvietimo: kai baimė sumažėja, atsiranda ir pasiryžimas.
Profesinis augimas ir įgūdžiai – stipriausia paskata pritraukti nesavanoriaujančius
Tyrimas rodo, kad norint pritraukti nesavanoriaujančius, ypač svarbu akcentuoti profesinio augimo galimybes ir praktinių įgūdžių įgijimą – būtent tai žmonės dažniausiai įvardija kaip stipriausią paskatą įsitraukti. Paklausus, kas labiausiai paskatintų įsitraukti, ryškėja trys vienodai svarbūs veiksniai. Respondentai nurodo, kad savanoriauti paskatintų galimybė įgyti profesinės patirties, valstybės parama ar pripažinimas ir galimybė mokytis naudingų, pritaikomų dalykų.
Svarbus ir informacijos prieinamumas. Jei žmonės nuspręstų savanoriauti, didžioji dalis galimybių pirmiausia ieškotų internete. Be to, renkantis savanorystę respondentai nurodo, jog ypač svarbus organizacijų bendravimas ir veiklos sąlygos: šiltas, žmogiškas kontaktas ir lankstus grafikas įvertinti aukščiausiai.
Sprendimai, kurie mažina barjerus ir trumpina kelią į savanorystę
Tyrimo rezultatai leidžia aiškiai identifikuoti kryptis, kurios gali padėti auginti savanorystę: daugiau lankstumo, mažesnių ir aiškesnių įsipareigojimų, patogesnės informacijos paieškos bei kokybiško „įvedimo“ į veiklą. Kai žmogui aišku, ką jis darys, kiek laiko tai užtruks, su kuo bendraus ir ką gaus mainais (patirtį, įgūdžius, pripažinimą), sprendimas įsitraukti tampa lengvesnis.
„Mūsų tyrimas rodo, kad paprasta ir aiški prieiga prie savanorystės išlieka labai svarbi. Todėl „Sava Platforma“ – sprendimas, kuriuo norime mažinti barjerus pradėti savanoriauti ir padaryti savanorio kelią į savanorystę patogesnį“, – sako „Sava Platforma“ vadovė Kristina Balčiauskaitė. Gyventojų laiko trūkumas ir baimė įsipareigoti siunčia aiškią žinutę NVO: savanorystės pasiūlymai galėtų būti labiau „sudizainuoti“ pagal realų žmonių ritmą ir gyvenimo tempą. Todėl verta siūlyti kelis aiškius veiklų formatus pagal trukmę ir dažnį. Įsitraukimą dar labiau didina mikro-savanorystė: trumpos 30–60 minučių užduotys, kurias galima atlikti nuotoliu ir patogiu metu, be ilgo įsipareigojimo.